Tu dar pats neįsivaizduoji, kiek gali. Nei vienas vaikas neišmoko vaikščioti nebandydamas. Kiekvienas meistras kažkada buvo pradedantysis. Bet bliamba, dauguma mūsų suaugusiujų paniškai bijome susimauti.
Man tikrai puikiai sekasi ir jau ne vieną kartą išgirdau tokius pasakymus: „Tu esi geras, ko imiesi tas sekasi, tik Tau čia taip, Tu toks esi”; „Tu laisvai reiški mintis, man taip niekada nesigauna”; „Tu jau turbūt nuo pat vaikystės toks buvai veržlus”.
Žmonės žiauriai subendrina dalykus. Bando rasti kažkokį neva racionalų paaiškinimą, kodėl vieniems gaunasi dalykai, o jiems ne. Bet žinai, kol ieškosi priežasčių, kodėl kiti geresni už Tave, tol tikrai neturėsi laiko skirt tam, kad pats taptum tuo geresniu.
Jei paklausinėtum mano klasiokų iš pirmosios mokyklos, neabejoju, kad dauguma jų mane prisimintų, kaip „tą durnelį”. Nebuvau nei drąsus, nei pasitikintis savimi, nei stengdavausi kažką prasmingo daryti toje mokykloje, apskritai net negalėčiau teigt, kad buvau vidutiniokas – neabejotinai į prastąją pusę buvau nuvažiavęs. Ant pamokų dėjęs, su draugais pasislėpę alų gerdavom, su pusbroliu rukydavom nuo mažų dienų, susimušt su kuo nors iš lempos nebuvo labai pastangų reikalaujantis reiškinys. Tikrai tėvų geru elgesiu nelepinau. P**ui man buvo iš tiesų.
Bet kažkaip dabar gaunasi dalykai: nesunkiai darau ilgus pristatymus prieš auditoriją žmonių visai tam nesiruošęs; net vedžiau 8 valandų mokymus prieš juos 5 minutes pamastęs, ką pasakyti; pasiekiau bene greičiausią 4 pakopos rezultatą M Capital veikloje per 13 mėnesių, kai standartas yra 2-3 metai; per trumpą laiką apdoroju daug informacijos ir galiu daryt REIKALĄ.
Ir šiuos dalykus rašau anaiptol ne norėdamas pasigirti. Rašau tai, nes ilgus metus buvau kur kas žemiau nei vidutiniokas. Ir kai man žmonės pradeda aiškinti, kad tik aš kažką galiu, o jie loxai, tai va šitas dalykas mane erzina konkrečiai. Nes nieko panašaus! Jeigu kelsi suknistą subinę ir eisi fail’inti tol, kol ims gautis, tai ir turėsi rezultatą.
Ir jaučiu, kad iš tiesų mane ištraukė edukacija. Ne, ne ta mokyklinė. Ne universitetinė. Bet gyvenimo universiteto. Perskaičiau ir perklausiau turbūt ne vieną šimtą knygų, podcastų, peržiurėjau tūkstančius video ir dar daugiau perskaičiau straipsnių. Ir to aš darau žiauriai daug. Tą darau kone kiekvieną laisvą minutę. Nesvarbu ar pavargęs, ar nenoriu. Žinau, kad tai atgaivins ir aš galėsiu kažką iš to paimti. Žinai, kodėl šioje vietoje suveikia mokymasis? Nes, kai tu imi nusigrybauti, ir pasiklydęs gyvenimo prasmėje vaikščioji jau keletą savaičių, Tu neabejotinai vėl išgirsti kažkokią mintį, kuri vėl pasuka žvilgsnį į tenais, kur turėtum eiti.
Aš vis nuklystu, bet mano stiprybė ta, kad greit sugrįžtu. Neleidžiu vidiniams kirminams manęs nesveikai užėsti. O didesnė dalis visuomenės leidžia. Užėda juos tiek, kad jie jau ima pripažinti pralaimėjimą. O aš žinau, kad pralaimėjimas yra tik kelio ruoželis, bet ne kelias. Ir kai man ausyse klausant podcastą/knygą nuskamba dar viena TA daug pasiekusio žmogaus MINTIS, aš atsigaunu. Tad mokymosi nutraukti nevalia. Kad ir kokioje šiknaskylėje Tu atsidurtum.
Mano kelionė tik prasideda, ir bliamba, jeigu esi tas, kuris save nuvertina – Tu faking nei kiek ne prastesnis! Visiškai! Kai imsi sau kartoti, kad gali, kad padarysi, kad pasieksi, kad turėsi, kad esi geras! Va tada ims vykti dalykai. Neknisk sau smegenų, klausyk ką sau sakai. Analizuok tai, jei Tavęs netenkina Tavo rezultatas – Tu sau įsikalbėjai jį! Nenustok mokytis, net tada kai nesinori, ir patikėk manim – Tu išgirsi minčių, kurios nurodys Tau kelią. Tu dar pats neįsivaizduoji, kiek toli gali nueiti. Tu kol kas dar nieko nematei. Įsijunk pradedančiojo mastyseną – Tau dar daug liko išmokti. Kelk subinę, nes TAIP BLIAMBA – TU GALI.
Įgyvendink save!
– Laimonas
